Putino ir Kirilo sąjunga: „laukinės krikščionybės“ sugrįžimas

Mažoji studija. Popiežius ir pasaulis.

„Rusijos santykių su likusiu pasauliu vizija yra daug niūresnė, nei esame įpratę. Tai ypač pasakytina apie tuos, kurie gyvena šalyse, besiribojančiose su Rusija arba geografiškai esančiose netoli jos. Šis dokumentas reiškia ne tik žemiausią tašką ekumenizmo raidoje, bet ir signalizuoja apie tai, kad šiandien krikščionims praktiškai neįmanoma susitarti dėl krikščionybės, taikos ir sugyvenimo mūsų bendruose namuose. Dokumente šaltakraujiškai išdėstyta Putino ir Kirilo sąjunga: Maskvos patriarchatas, kaip valstybinės Bažnyčios vadovas, bando suteikti posovietiniam Rusijos nacionaliniam projektui sielą ir viziją.
Kai 1991 m. Sovietų Sąjunga subyrėjo, nebuvo jokios dvasinės ir moralinės vizijos, išskyrus nostalgiją šlovingai Rusijos stačiatikybės praeičiai. Dabartinė Putino ir Kirilo simbiozė yra vaisius to, kas prasidėjo daugiau nei prieš trisdešimt metų. Tačiau vienas skirtumas yra tas, kad ne leninizmas-stalinizmas, o Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Maskvos patriarchatas dabar tiekia ideologinius šarvus šiam karo manifestui - karui, ginkluotam branduoliniais ginklais.“ Plačiau - vedamojo skiltyje.
Maldynas kaip būdas suvaldyti beprotišką gyvenimo tempą: gegužės mėnesio „Magnificat“ maldyną pristato jo redaktorė Ilona Valujevičienė.
Immanuelio Kanto 300 metų bujiliejui - filosofo Lauryno Peluričio
komentaras: „Ką Kantas patartų daryti su velnių valstybe, kuri nenori taikos?“
Apaštalo Pauliaus keliais: kun. Mozės Mitkevičiaus pasakojimas apie apaštalo Velykas, praleistas kalėjime (II dalis).
Poeto Antano Šimkaus radijo esė „Kalkuliatorių džiaugsmas“ – apie tarpinio patikrinimo egzaminus.
Laidos redaktoriai Rūta Tumėnaitė ir Julius Sasnauskas.